„Žalia siena“. Ir aš ten (ne)buvau, žirafos ašaromis verkiau

Siena žalia, siela juoda. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip skausmingai žiūrėjau kokį nors filmą (gal Dolano „Mommy“ prieš daugiau nei dešimt metų?). Iš salės išėjau kaip per mėsmalę perleista. Kažkaip visai nenuostabu, kad 2023 m. Agnieszkos Holland filmas Lenkijoje norėtas cenzūruoti, neabejoju, kad jeigu  kažkas panašaus būtų sukurta apie Lietuvos pasienį, vyktų lygiai tas pats. „Žalia siena“ dramatizuotai, bet labai realistiškai pasakoja apie migracijos situaciją, 2021 m. susidariusią (sudarytą?) tarp ES ir Baltarusijos sienų. Įvykiai rodomi iš trijų grupių perspektyvos: migrantų, pasienio pareigūnų ir aktyvistų. Kiekviena grupė turi savo herojų (antiherojų – ne visos; tai vienas iš nedaugelio mano priekaištų filmui). Konfliktai kiekvienoj scenoj, nesiskaitymas su žmogaus teisėm kas antroj, sriūbaut norisi kas trečioj (bet stengies neverkt, nes blet ne tu tam miške stumdomas pirmyn atgal suskirdusiom kojom mirštant negimusiems vaikams). Truputį jaučiausi kaip pasiturinti devyniolikto amžiaus Šiaurinių valstijų gyventoja, skaitanti „Dėdės Tomo trobelę“: ideologiškai kaip ir on the right side of history, bet žiūrint į konkrečius atliktus veiksmus tai glebus kazlėkas.

Įvairaus plauko neteisybė man visada buvo labai skaudi (sunku patikėti, va tai tau kokia aš kilniaširdė) ir aš gan anksti supratau, kad turiu arba bent iš dalies atsiriboti nuo pasaulio problemų, arba išprotėti. Kadangi nemėgstu grupių ir turiu nedaug to, ką vadinu gyvybine energija, pasirinkau viską spręsti ir veikti savo individualiose ribose: pakeliu šiukšlę, sudrausminu pašlemėką, pervedu pinigų geriems tikslams. Bet sisteminė neteisybė ne mano apkaboj. Dėl to mane visada žavėjo ir tebežavi aktyvistai – kaip gera yra matyt žmones, kurie nori visu smarkumu keist pasaulį.

„Žalia siena“ privertė prisiminti, kaip abejingai žiūrėdavau lrt.lt publikuojamus apgręžtų migrantų skaičius. Kaip miglotas neteisybės jausmas neprivedė manęs prie praktiškai jokių veiksmų. Iš tos gėdos ir kaltės truputį norėjosi prasmegt kiaurai forum cinemas sėdynę. Pamenu, Taib kažkada vasarą, po protesto prieš migrantų grąžinimą Baltarusijon, iš pradžių klausė manęs, kodėl jo metu nieko garsiai neskandavau, o po to – kas turėtų nutikti, kad pradėčiau rėkti. Tuomet atsakiau, kad tikriausiai turėtų kažkas blogo atsitikti pažįstamam žmogui. Ir nelabai žinojau, kaip paaiškinti tą nerėkimą – nes ir pati to nesuprantu, o vienintelis galimas atsakymas yra toji pati gyvybinė energija. Ir nors „Žalia siena“ privertė pasijusti pažįstančia, bet aš vis tiek noriu ne rėkt, o susisukt į kamuoliuką ir verkt. Tačiau kartu jaučiu, kad kažkas mano nusistatyme pamažėle keičiasi: nors aš vis dar jaučiuosi visiškai neįgali pakeisti pasaulį, bet nusišluosčiusi ašaras susiduriu su realybe – arba tu imiesi kažkokio politinio aktyvizmo, arba palieki pasaulį tvarkyti kitiems. O tai dabar atrodo mažų mažiausiai neatsakinga. Taigi, gal tos mano individualios ribos kažkada ims ir prasiplės.

P.S. Nelabai noriu publikuoti šito teksto, man nepatinka, kad jis apie mane, kai galėtų ir turėti būti apie tuos, kurie actually kenčia, bet nežinau, ką daugiau daryti su šituo savo politinės-moralinės kaltės jausmu. (Imu suprasti individualios išpažinties žavesį.)

Albumų apžvalga: Akli – III; Deafheaven – Sunbather

AKLI – III

Albumą pradedu klausyt nuo viršelio, kuris kaipmat užduoda toną. Prie akies ropoja už ją didesnis vabalas – jei moteris vabalo nesikrato, matyt mirusi? Tokia perspausta mirtišės dramatika labai ne mano skonio. Vienintelis man priimtinas naratyvas, kurį sugebėjau sukonstruoti, yra toks: vabalas ramiai sau ropojo, nieko nesitikėdamas, paprastas trečiadienis, kai staiga atrado gardų mėsos gabalą, tad dabar labai sočiai ir labai ilgai juo mis – ir ekologiška, ir socialiai pozityvu.

Albumo klausiau du kartus, pirmą kartą labai nepatiko ir buvo labai sunku, antrą kartą ausis įprato ir nors viršelio vabalas į ją neįlindo, bet dauguma dainų suskambėjo geriau. Bet pirmą kartą klausiau labai priekabiai, ieškodama ko nors įdomaus, antrą kartą bandžiau atpalaiduoti ausį ir atmiešti neigiamas pastabas teigiamomis.

Pirmos dainos („Aštriausiu peiliu“) žodžiai iškart neša į „Foje“, tik užaugusius be cenzūros ir biški pikčiau parėkusius. Tokia klasikinė lietuviška „poetika“, primenanti tai, ką turima omenyje sakant „lietuviškas kinas“ (ok, paskutiniais metais pinigų pagalba šitas apibūdinimas kiek apmalšintas, bet vis tiek). Atleiskit, bet už rimą laikas-vaikas 2023 metais jau turėtų būti baudžiama pagal kokį nors literatūrinį kodeksą. Žmonijai gal ir ne nusikaltimas, bet poezijai tai tikrai. Neklausant žodžių įžanga visai nebloga – gražūs tie metaliniai skimbtelėjimai. Įsijungus gitarai įdomumas prislopsta, bet, man rodos, čia skonio reikalas – man tiesiog viskas kažkaip pernelyg tvarkingai ir nuspėjamai skamba, atrodo, kad tokia emocionali muzika turėtų turėti daugiau veržlumo.

„Kvėpuoju tamsa“ tęsia kas pradėta, klausydama įsivaizduoju tokį dailiai susišukavusį močiutės svetainėj sėdintį metaliūgą – tipo sunki muzika, bet kartu viskas iškrakmolyta, dailiai surikiuota, nuspėjama. Ties šita daina imu įtarti, kad man labai nepatinka tos aukštos natos vedančiojoj gitaros linijoj, nes kur nesigirdi nei jos, nei lyricsų, klausosi visai gerai. Jei nesuprasčiau lietuviškai ir būčiau praklaususi cringy gitaros soliaką dainos gale, gal ir neperjungčiau, į galą energija perspjovė tvarką ir visai įtraukė.

Daugiau atskirai po dainą nerašysiu, nes viskas praktiškai kartojasi – gitara ir dainų žodžiai mane verčia raukytis, ritminė pusė tvarkinga, bet neerzina. Išsiskiria „Vaidenas“, kuri tikrai graži baladė, ta pagrindinė akordų progresija turi kažkokio viltingumo, po to net kelis kartus skambėjo galvoj (bet man dažnai ir baby shark skamba galvoj, tai nežinau, ar čia big deal). Ilgo kelio prie laužo nepakeis, bet forma ir turinys pakankamai susižaidžia, kad užskaityčiau. Dar nenuobodžiai skamba „III“, piktas vokalas labai gerai dera su instrumentine dalimi, daug visokių kraipymųsi tai ten tai šen, mažai formuliškumo, visad sveikintina.

Apskritai albumas vientisas, kryptingas, tik deja instrumentinė dalis man daug kur pasirodė nuobodoka (išskyrus vidurį – „Vaidenas“, „Kaina“ ir „III“, kurios labai gražiai susijungė ir tikrai kabino). Aranžuotės pakankamai įdomios, geriau įsiklausius tikrai patiko kai kur pasigirstantys keisti tembriukai ir tie industriniai garsai, bet dainų žodžiai kiekvienoj dainoj vanojo kaip šlapiu skuduru per veidą. Tik ar Akli kalti, kad man patinka tik komedidrama, o emodrama – ne? Nekalti. (Ar kol publikuosiu šitą apžvalgą, po Lietuvos padange jau bus atsiradusi grupė tokiu pavadinimu? Nenustebčiau.)

Ką galiu pasakyt, didžiausia rekomendacija dainų rašytojams yra paskaityt šiuolaikinės poezijos ta kalba, kuria rašai, pamatyt, ką įdomaus galima nuveikt. Akliems itin rekomenduočiau Patricijos Gudeikaitės „Kontaktą“ – panaši tematika ir vaibai, o pasimokyt tikrai yra ko.

P.S. Esu pati bandžiusi parašyti dainą ir buvo siaubingai sunku ir nepavyko, tai aš nesakau, kad čia viens du ir važiuojam, bet kai ką nors skaitau ar ko nors klausau, aš noriu, kad tai būtų kažkas ypatingo, geresnio, nei pati galiu padaryt, o ne banalybės aidai: sielos pardavimas, drebančios rankos, ryjanti nakties tamsa, pragaras, bla bla bla. Karalystę už šelmišką, nevienprasmį, sockritišką tekstą. Jauniems poetams pavyksta, nematau, kodėl neturėtų pavykt muzikantams.

P.P.S. Paulius sakė, kad lyricsai tai ne muzika ir jei noriu geriau suprast savo muzikinį skonį, tai reik klausytis muzikos, o ne lyricsų. Aš tai manau, kad jeigu muzikantai nenorėtų, kad klausytojai klausytų lyricsų, tai grotų instrumentinę muziką, fight me.

Deafheaven – Sunbather

O kalbant apie instrumentinę muziką – jos aš klausau labai nedaug, nes man nepaprastai sunku ją sekti, greitai nusibosta ir aš tiesiog nesugebu atskirti vienos dainos nuo kitos. Sad but true. Bet kartais į akiratį patenka koks gabalas ar albumas, kuris sumaišo visas kortas – taip ir atsitiko su Deafheaven „Sunbather“ (kuris teoriškai nėra grynai instrumentinis albumas, bet prie growlinimo vokališkumo dar bus prieita) (Paulius iškart pasakė pastabą, kad albume screaminama, ne growlinama, bet potato potatoe, paklausę suprasit, kas ten vyksta, tebūnie mano muzikinis lavinimasis vyksta per tokias klaidas). 

Besitvarkydama savo eklektišką liked songs krūvą prisikasiau prie Antonio Williams & Kerry McCoy – Changes, kuri, sakyčiau, yra stereotipiška man patinkanti daina – malonus vokalo tembras, easy listening beatas, paprasta melodija, pop but not too pop. Pagūglinusi atlikėjus atradau, kad Kerry McCoy groja metal-adjacent (labai patinka, kad nieks iki galo nesusitaria, kokio žanro ta jų muzika ir išradinėja visokius naujus žanrų pavadinimus, pvz. blackgaze – o kadangi man žiauriai sunku su žanrais, tai kuo painiau, tuo mažiau akivaizdus mano pasimetimas, todėl užskaitau) grupėj Deafheaven ir įsijungiau jų pernai dešimtmetį šventusį albumą „Sunbather“. Ir ką aš galiu pasakyt – ooo brolyti.

Įsijungiau ir labai ilgai negalėjau išjungti, vis bandydama perprasti, kuo jis man taip patiko. Tikrai labai ilgai – nes jis turi nemaža elementų, kurie mane įprastai gerokai atstumia: pvz. postrokiškos gitaros, growlinimas ir rimtumas. Bet galiausiai priėjau prie (iš pirmo žvilgsnio juokingos) išvados, kad jis man primena vieną mano mėgstamiausių albumų – Sufjan Stevens „Carrie and Lowell“. Ne skambesiu, savaime suprantama. Bet klausydama jų abiejų jaučiu kažką panašaus, ką ir būdama kalnuose arba prie jūros, kažkokią vienu metu viena į kitą sulendančias egzistencijos didybę ir menkybę.

Tačiau mes čia susirinkome (na, bent jau aš čia susirinkau) suprasti, kas konkrečiai muzikoje mane verčia sakyti „man patinka“. Tad pirmasis dalykas, kuris patinka šitame albume – jo veržimasis į priekį. Jis toks relentless, labai norėčiau išgirsti jį gyvai, bet, deja, nieks taip albumų negroja (o kartais tikrai reikėtų). Turiu nuojautą, kad energijos atžvilgiu didelį darbą čia padaro būgnai. Dainų „Dream House“ ir „Vertigo“ būgnų partijos man tooookios įdomios – bet sakau kaip žmogus, kuris beveik jokiuose įrašuose negirdi būgnų, tai nežinau, kiek čia komplimentas, o kiek šiaip smagu, kad čia girdžiu, ką tie būgnai pliekia.

Kas dar patinka? Nepaprastai glaudus užpildymas garsais, viskas nuo pradžios iki galo skamba taip apmąstytai ir įtikinamai. Ir sudėtingai – galima klausyt kiekvieno instrumento partijos atskirai ir patirt tas dainas vos vos skirtingai. Jau nežinau, kiek kartų klausiau šito albumo ir jis vis tiek man nenusibosta. Net 10min+ ilgio dainos. Prie to matyt prisideda ir nuolatinis dinamiškas bangavimas bei tai, kad, nors daug kas skamba sudėtingai, bet tam tikri reikšminiai elementai neleidžia pasiklysti tame sudėtingume, kaito jį su paprastumu. Pvz. dainoje „Please Remember“ lyg iš niekur įsiterpia akustinės gitaros pragrojimas, kuris taip maloniai nuramina ir prislopina viską. Kiekviena daina turi kažkokią savitą logiką ir skamba kaip pasakojimas – kas, negirdint žodžių, tikrai yra gan keista. Bet matyt muzika turi savo žodžius, kurių man dar kol kas nesuprast. Dėl to šiek tiek užknisa rašyt apie muziką – nes tiesiog nesugebu įvardyti to, ką girdžiu.

O dėl growlinimo – po šito albumo pagaliau supratau bent vieną iš jo funkcijų. Jis veikia kaip tekstūros sluoksnis – ne tik suinstrumentina balsą ir priverčia permąstyti jo žmogišką kilmę, bet, jei būtų galima tai vaizduoti vizualiai, uždeda grain filtrą. Kadangi pastaruoju metu mane žiauriai erzina tas švarus mokyklinis chorinis dainavimas, bet kokios balso modifikacijos skamba žiauriai gerai. Ir nors lyricsų nesuprast, be vokalo albumas tikrai skambėtų silpniau.

Vienintelis dalykas, kuris albume nepatiko – tos pačios aukštuose registruose cypiančios gitaros. Dar negaliu paaiškint, kuo jos man taip nepriot, bet gal su laiku daeis.

O jei reiktų išskirt vieną dainą, rinkčiausi „Vertigo“ – pati viena sau kaip atskiras albumas su daugiau turinio nei dauguma trigubai ilgesnių kūrinių.

prasigrojimas

kaskart po ilgesnės pertraukos tarp blogo rašymo jaučiu nenumaldomą norą aiškintis, kodėl ilgai nerašiau – ne tiek aiškinti kitiems, kiek aiškintis, sau sangrąžinis veiksmažodis, su kokiu pagalbiniu asmenuojam sangražinius passé composé laiku? bišk nuslydau į dėstytojos rolę, grįžtam atgal

bet gal šįkart nepasiduosiu nesąmoningiems troškimams, nieko nesiaiškinsiu ir iškart eisiu prie reikalo:

prokrastinuodama (jau reik rašyt disertaciją ir rengt straipsnį, o aš kaip negaliu grįžt iš akademinių taip negaliu; praėjusią savaitę vis galvojau, kodėl prieš ketverius metus buvau linksmesnis žmogus, kol galiausiai dašuto: žymiai lengviau būt linksmu žmogumi, kai nereik KASDIEN galvot apie genocidą; kartais – neprošal, bet kasdien tai tikrai pro visas šalis) paskaitinėjau savo blogą ir taip juo džiaugiausi – ne kiekvienas gali atsiverst ir prieš akis regėt savo brendimo istoriją. ar ta istorija viečiukėmis yra neįtikėtinai cringe? apseliuč’. bet joje ne ką mažiau skaisčių nušvitimų. ir, kai naujiems draugams pasakoju apie save, arba jie klausia, kaip tapau tokia, kokia tapau (šitie draugai mano mėgstamiausi), man tereikia pacopypastint. kadaise buvo tiesiog malonu gražiai sudėlioti žodžius, iš gyvenimo painiavos per tą sakinių siūlą suausti kažkokią prasmės drobę; o dabar ta drobė jau tarsi ne mano, kaba jaunystės muziejuje, tokia tolima, bet nuo to tik dar dailesnė – i am not young enough to know everything

taigi kad galėčiau vėliau apčiuopti save 33-jų, reikia kai ką pasižymėti:

visų pirma, mane kaip niekad anksčiau ėmė apibrėžti mano darbinės funkcijos. esu vertėja, doktorantė, dėstytoja, literatūros kritikė (lol, šita gal ne tiek, bet smagu taip sakyti) ir niekur nuo to nebegaliu pasislėpti. ir kuo ryškiau jos aplink mane brėžia ratilus, tuo smarkiau man norisi tapti kaip įmanoma labiau antiekonominiu subjektu: daryti kuo daugiau nenaudingų ir niekam neįdomių dalykų. groti, karpyti iliustracijas savo humoristiniams zinams, sukt vlogus, rašyt blogą – daryti viską, ko tik nebūtų įmanoma parduot. atrodytų, kad jeigu jau rašai viešai, turėtum norėti būti perskaitytas kuo didesnės auditorijos, ar ne? kaupti kultūrinį kapitalą? monetizuotis? o aš arba nenoriu būti perskaityta, arba noriu būti perskaityta butikinės auditorijos (algoluditė, ne kitaip). nenoriu kurti internetinio turinio, noriu kurt turinį savyje

vasarą vengdamos smalltalkų litmenio gimšėj su aurelija aptarėm problemas, su kuriomis susiduriame. manoji, iš esmės, buvo vienui viena: kaltė, kylanti dėl to, kad esu nepaprastai privilegijuota (saugi, sveika, emociškai ir finansiškai stabili, su riebia saviverte), bet niekaip negerinu aplinkinių gyvenimo. atrodo taip nesąžininga tiesiog mėgautis, kai yra žmonių, kuriems gyvent nepaprastai sunku ir sudėtinga. taigi iš tikrųjų nelabai toli tenuvažiavau – jei anksčiau mane parino pasaulis, dabar tiesiog parinuosi, kad jis manęs nebeparina

dar gal verta paminėti, kad po pernykštės mirties Hamburge pagaliau atgimiau; kažkiek tas atgimimas susijęs su akademinėm atostogom, nauju darbu (uny) ir nauja veikla (būgnais), bet taipogi susijęs ir su negalėjimu susilaukti vaikų (nesugebam jau tiek, kad turim teisę į valstybinį nevaisingumo gydymą). visad vaikų turėjimą ir neturėjimą mačiau kaip du išsišakojančius kelius: vieną su daug meilės, o kitą su daug laisvės. ir niekad nejaučiau, kad kuris nors smarkiau mane viliotų, gal tik vos vos – nes man patinka meilė ir noriu jos gyvenime kuo daugiau, o šitaip mąstant nebandyti patirti motiniškos meilės yra kiek absurdiška. bet kai vaikų neturėjimas yra labai realus (man kažkodėl atrodo, kad jeigu negalim susilaukt vaikų be pagalbos, gal jų ne taip ir reikia? lyg dar nepakaktų žmonių šitoj žemelėj), tai reiškia, kad prieš mane atsiveria ilgas laisvės kelias – ir jame aš galiu daryti KĄ NORIU, KADA NORIU ir KAIP NORIU. anksčiau toks suvokimas mane būtų vertęs slėptis krūmuose, nes o kaip gi išsirinkt?, bet dabar aš išlendu iš tų krūmų pasidabinusi dailiausiu lapų vainiku, nei nuoga nei apsirengusi (mano mėgstamiausias outfitas) ir, nežinau… rašau šitą blogą?

mano gyvenimo filosofija 4ever

praėjusio pusmečio litanija

Grįžt po pusės metų į blogą kone tas pats, kas pirmą kartą po pusės metų į namus įkelt koją. Gal tik dulkių mažiau. Žinoma, turint omeny, kad pastaruoju metu rašydavau tik apie nemalonius dalykus, tas negrįžimas iš tikrųjų yra laimingų laikų (asmeninių, kas už personalinių sienų daros baisu žiūrėt) simbolis. Tik kažkaip net nesąžininga atrodo, kad rašymą aš išnaudoju visada tik dealinimui su problemom. Rašymas, aišku, ne žmogus, jam širdies dėlto gal ir neskauda, bet ar nebus man pačiai, kad iškankinta senatvinės silpnaprotystės skaitysiu savo rašinius ir galvosiu “nejau tikrai tokį baisų gyvenimą nugyvenau“. Tad matau prasmę išlyginti tuos nelaimių kalnus normaliom gyvenimiškom patirtim – visko būna.

Po bjauraus pernykščio spalio atėjo išorinei šviesai neproporcingai viduje ryškus lapkritis. Operacija man tarsi dar kartą priminė ne tik tai, kad be galo mėgstu gyventi, bet kad jei noriu gyventi, tam būtinas sveikas ir stiprus kūnas. Todėl intensyviai grįžau prie sporto (per karantiną buvau pradėjusi bėgioti, bet nedaug ir vangiai) – įvyko kažkoks lūžis (ne kaulo) ir tas sportas man ėmė teikti anksčiau nepatirtą džiaugsmą ir malonumą. Ne tik pradėjau vaikščioti į sporto klubą, bet siaučiant šlapdribai ir vėjams ėjau ten ir iš ten su didžiausiu pasimėgavimu, lyg mane būtų užvaldęs sporto demonas. Ir tas demonas tik stiprėjo, stiprėjo, po kurio laiko pradėjo stiprėti ir kūnas, ne tik demonas. Maloni patirtis, tikiuosi, kad staigiai prasidėjusi taip pat staigiai ir nedings.

Žiema prabėgo labai nuobodžiai: sėdint prie kompo, verčiant ir rašant doktorantūrinius rašinėlius. Labai tvarkingas metas mokantis nesiblaškyti ir neišsimėtyti. Įdomu, nes niekad dar neteko taip metodiškai ir intensyviai dirbti. Daug skaičiau ir klausiau apie dopaminą, nes truputį paskaičius ir paklausius paaiškėjo, kad jį pažabojus visa kita kažkaip savaime sukrenta į savo vietas. Apskritai tos žinios apie kūną valdančius hormonus yra nepaprastai naudingos: nebelieka neaiškios stebuklingos esaties, valdančios mano norus ir veiksmus, lieka tik paprasta, nesunkiai paaiškinama biologija. Kad ir koks redukuotas, bet koks savęs paaiškinimas man yra nepaprastai malonus. Darbų atlikimui taip pat labai padeda dar vienas dalykas: galimybė jų neatlikti. Nuo tada, kai leidau sau nebaigt doktorantūros – tiesiog, pasakiau sau, kad jei nebaigsi, nei dangus, nei namo sienos nesugrius, išsiaiškinau, kiek pinigų reikės sumokėti nebaigus, nėr tiek jau daug – motyvacija šoktelėjo dvigubai. Kai nesu į pelėkautus pakliuvusi rudapelė, kai galiu rinktis, ką veikti ir ko ne, nelabai yr prasmės prokrastinuoti arba apsimetinėti dirbant. Jeigu kurią nors dieną jaučiu, kad negaliu nieko daryti, tiesiog nedarau. Su tokia darbo etika tikrai nepasieksiu didelių karjeros aukštumų, bet iš ramybės kalno irgi geras vaizdas atsiveria.

Tada atėjo karas ir padalijo pasaulį į dvi dalis: tą kasdienę, kurioje sprogsta krokai, o medžiais liuoksi voverytės, ir tą sapno realybę, kurioje kartais sėdi ir bandai įsivaizduoti, ką reiškia sėdėti aplink sproginėjant ne krokams, o raketoms, koks milžiniškas atsitiktinumas yra tai, kad man dabar nereikia taip sėdėti ir kaip nesąžininga, kad jeigu yra grupė žmonių, kurie susitarė, kad gyvens taikiai ir draugiškai, bet vienas iš jų nusprendžia “nx ta taika“, to užtenka, kad visiems taika baigtųsi. Tuo pačiu manyje įsigalėjo keistas fatalistiškas suvokimas, kad visada taip buvo ir visada taip bus, kad nėra jokio geresnio pasaulio – nesakau, kad jo negali būti – bet jo nėra. Viskas tėra susiraizgę įvairiausi interesai ir tik laiko klausimas, kol jie susikirs ir ką nors negyvai užraizgys. Bet mano suvokimas keistas tuo, kad manęs tai nebegąsdina. Jaučiuosi it ankstyvų JAV pionierius, suvokiantis, kad nepakeis gamtos, gali tik prisitaikyti ir pasistengti nemirti (žiūriu serialą “1883“, todėl tokios ir metaforos).

Karo vaizdai ir atnaujinimai vienu metu užvaldė kone visą erdvėlaikį, ėmiau jaustis labiau kempine nei savo gyvenimo šeimininkute, todėl pradėjau tai, ką nuo pernai metų susitikimo su Philippu Claudeliu, vadinu “nuobodulio eksperimentu“ (su autorium tai susiję tik tuo, kad jis daug kalbėjo apie būtinybę nuobodžiauti). Visada kas kokį pusmetį mėgdavau atsijungti nuo socmedijų ir pramogų, bet anksčiau tai darydavau labiau iš baimės tapti pernelyg priklausoma, o dabar darau vedama noro nuobodžiauti. Man rodos tai nėra ir niekada nebuvo labai radikalus noras, kaip ir visi suvokia, kad truputį nežinoti, kur dėti dėmesį smegenims yra naudinga. Anksčiau tiesiog staiga viską deaktyvuodavau ir liaudavausi žiūrėti įdomius dalykus – užtekdavo mėnesio ir grįždavau į skvarbų vaikystės protą, netemdomą kačiukų mymsų, nukankintų ir gatvėje nudrengtų lavonų nuotraukų ir po valandos pamirštamų išminčių pasisakymų. Šįkart išbandau naują, palaipsnę taktiką: kas savaitę atsisakau vis kitokios pramogos. Ties antra savaite užėjo nenumaldomas noras skaityti. Ir taip krūvom tempiu knygas iš šešių skirtingų bibliotekų, bet dabar tas noras tapo lygiai toks intensyvus, visai kaip vaikystėj, kai nieko aplink galėdavo nebūt, tik knyga. Na, o trečią savaitę pramušė ir noras rašyt. Du mėnesius nė per žodį nepasistūmėjęs straipsnis staiga pradėjo pūstis, va ir blogas atnaujintas, viena po kitos skleidžiasi mintys knygoms (parašyt tingėsiu, tai jeigu kam nors trūksta, galiu pasidalint idėjom, tik perspėju, kad dauguma jų yra kažkokia keista fantastika apie Lietuvą ir įvairų jos likimą skirtingai pasiskus istorinėms aplinkybėms, no idea kodėl tokia tematika dominuoja galvoj).

Šiandien, pėdindama bibliotekon, kurioj paskutinįsyk buvau gal prieš devynerius metus, kai rašiau bakalaurinį apie prancūzų kalbos nežymimojo artikelio vertimą į lietuvių kalbą (:D), stebėjau pro sprogstančius pumpurėlius skubančius jaunų bebruožių veidų jauniklius ir šiek tiek liūdėjau, kad pati būdama pumpurėlis nesugebėjau įvertinti pumpurėlio žavesio. Žydėt gera, bet vertint kiekvieną gyvenimo tarpsnį nuo pradžios iki pabaigos būtų buvę geriau. Et.

su močiutės bandytu man prastumti poliesteriniu chalatėliu. galiausiai susitarėm, kad padarys iš to chalatėlio kaliausę ir pastatys prie tulpių, kurias graužia stirnos

spalis bjauralis

na jau visai. senokai neturėjau tokio bjauruminio mėnesio, pats metas pasibėdavoti. mėnuo prasidėjo negimdiniu nėštumu ir atsigavimu po laparoskopijos. šviesioji visos tos patirties pusė buvo tai, kad, nepaisant dviejų aklų ginekologių, vis tik nenukraujavau negyvai, dar kartą prisiminiau, koks brangus ir mielas man yra gyvenimas (ne tai kad pastaruoju metu abejojau, bet akis į akį susidurt su mirtingumu visada reikšminga) ir gavau patirti narkozės ir pooperacinio šikimo malonumus. spoiler alert: jie nemenki. bet gavau patirti ir pooperacinių skylių pilve, vaikščiojimo sunkumo, skausmo juokiantis (sunku išvengt, kai gyveni su vienu juokingesnių žmonių pasauly), galvojimo, kad esu monstras, nes negedžiu savo mirusio kūdikio, negalėjimo miegot ant šono, bojack horseman serijos apie princess carolyn persileidimą supratimo, suvokimo, kad niekada pamačiusi dvi juosteles nejusiu tyro, visa apimančio džiaugsmo, ir žinojimo, kad visa tai gali pasikartoti.

pirmąją savaitę (iš tikrųjų tik pirma buvo sunki, pakankamai greit atsigavau tiek emociškai, tiek (nors ir lėčiau) fiziškai) dar sužinojau, kad mirė (o vėliau – kad nusižudė) mano vaikystės laikų draugė. šviesioji šios patirties pusė buvo ta, kad aš vis dar nemiriau. visa kita – gan tamsu. paskutinįsyk su ja „bendravau“ prieš pora metų, kai ji po mano postu iš vidurinėje mokykloje sudaryto „dalykų, kurių nekenčiu“ sąrašo, prirašinėjo kažkokių piktų dalykų, o aš juos ignoravau. tuomet man buvo kilusi mintis, kad gal reikėtų jai parašyti ir jos atsiprašyti, nes akivaizdu, kad ji jautė kažkokią nuoskaudą – bet to nepadariau. tai patariu visiems dar galintiems taip padaryti. net jei nesijaučiat kalti. net jei galvojat, kad ne jūsų reikalas. vargu, ar išgelbėsit kam nors gyvybę, bet gal įnešit į kažkieno gyvenimą menkutę nebjaurią akimirką. o tai svarbu, ypač turint omenyje, kaip greitai visi mirsim.

po jos laidotuvių daug galvojau apie kitas savo draugystes ir kitą man skaudų suvokimą apie save – kad aš esu gan linkusi nesilaikyti įsikibus kitų žmonių. esu, sąmoningai ir ne, praradusi tikrai daugiau draugų negu dabar turiu. šviesioji šios patirties pusė yra ta, kad labai branginu tuos, kuriuos turiu. tamsioji – kad tikriausiai esu kažkokia slapta empatiška psichopatė. arba labai gerai žinau savo ribas. nesu tikra. tačiau taip pat žinau, kad galiu sau leisti atsiriboti nuo žmonių, nes buvimas su savimi man nėra bjaurus (taip nusprendžiau šiais metais viena atostogaudama prie jūros). bet vis tik norėčiau mokėti kažkaip stipriau įsikibti. nepaklysti nesusipratimų vingiuose. būti nuolaidesnė.

praėjusią savaitę susipykau su mama. tiksliau, ji ant manęs supyko, nes jai pasiskundus apie darbą aš vietoje to, kad užjausčiau, raginau ją nesileisti išnaudojamai. ji nieko nesakė, tik greitai apsirengė ir išėjo. įdomu, kaip smarkiai gali jausti kito žmogaus jausmus vien iš jo judesių. nuo tada labai daug galvoju apie šeimą – šią temą kuris laikas buvau primiršusi. mąstau, ar aš kažkaip ne taip prisimenu savo vaikystę, ar ji išties buvo keista. ar mano tėvai vienas kito nemylėjo, ar aš tik daug ko nemačiau. ar mylėjo mane, bet nemokėjo to parodyti. ar buvo manimi susidomėję tik tol, kol buvau jų atspindys, o kai tapau savo pačios žmogumi, praradau interesą. visi šie klausimai neduoda man ramybės, o paklausti jų negaliu. mūsų šeimoje niekas nekalba apie jausmus. niekas nekalba apie nieką, nebent apie maistą. niekas nepasako, kuo serga. kai pranešiau mamai, kad man negimdinis nėštumas ir esu ligoninėje, jos pirma reakcija buvo „tai čia nebūtina niekam sakyti“. ar tai, kad jai nebūtina, o man būtina, ir yra priežastis, kodėl mes nesutariame? dar vienas beatsakimis klausimas.

galiausiai šiandien sužinojau, kad krikšto tėčiui išvykus į užsienį jam labai pablogėjo sveikata ir jis atsidūrė ligoninėje. ir niekas kitas visoj giminėj nesusišneka angliškai, tai gavau tarpininkauti tarp jo draugo ir sesers, o taip pat visą dieną mąstyti, kaip čia man reikės pačiai vos atsigavus po operacijos važiuoti jo pasiimti ir parsivežti. arba organizuoti medicininę repatriaciją. arba dar kažką. skambinti, klausti, nieko nesuprasti, jaudintis. toks turbūt tas suaugėliškas gyvenimas, reikia pratintis. ir nepaisant to, kad kalbu apie visa tai su paulium ir draugais, kažkoks sunkumas nugulė ant sielos. ir dar tas ruduo. bet viskas praeis. viskas viskas praeis. deadline’ai praeis, sunkios dienos praeis, praeis ir ta viena valanda, atsiradusi atsukant laikrodžius.

1994?

bandymas susigrąžinti 1994 stilių

dangus dažniausiai gražus net kai gyvenimas biški šūdas

*raudona kaip burokas* arba doktorantūros korida

Kažkaip man jau buvo pradėję darytis neramu, kad apie nieką šitam bloge neberašau, tik apie savo doktorantūros studijas (na ir kartais apie šeimą ir apie konfrontacijas su didžiausiais savo priešais –  balandžiais). Galvojau, kad gal mano gyvenimas yra siaubingai nuobodus ir tai yra vienintelis dalykas, apie kurį galiu kažką papasakoti. (Iš šalies tai mano gyvenimas tikrai turi atrodyti labai nuobodus, ar taip yra – jau kitas klausimas, į kurį, iš mano suinteresuoto žiūros taško, atsakymas yra “ne“.) Bet po šios savaitės įvykių aš supratau, kad apie doktorantūros studijas vis rašau todėl, kad jos kelia man *DAXUJA* jausmų. Kaip anksčiau širdis daužydavosi sulaukusi simpatijos esameso, taip dabar širdis daužosi sulaukus doktorantūros komiteto vadovės skambučio.

Bet apie viską nuo pradžių. O pradžia galima laikyti tą liūdną praėjusių metų spalio dieną, kai aš supainiojau doktorantūros komiteto posėdžio laiką ir pavėlavau į jį valandą su puse. Šauniai padirbėta, Greta. Tada mano studijų planas nebuvo patvirtintas, argumentuojant, kad esu pasirinkusi per daug (3/4) egzaminų iš istorijos fakulteto ir kad būtina bent vieną išbraukti ir pasirinkti ką nors iš filologijos fakulteto sąrašo (kuriame, beje, tuo metu figūravo ir kursas, kurio vadovas buvo jau senokai miręs). Nesvarbu, kad mano planas buvo suderintas tiek su vadove, tiek su konsultante ir kad tie egzaminai visiškai atitiko mano disertacijos temą. Geriau yra du mėnesius rašyti darbą apie tai, kas nėra disertacijos objektas. Juk komitetas žino geriau. Subreddituose apie santykius tokie dalykai vadinami red flag. O aš, bliamba, panašu, kad būsiu bulius.

Taip pat pirmųjų metų doktorantai turėjo dalyvauti privalomuose seminaruose, kurių turinys ir tikslai nebuvo tiksliai apibrėžti. Vienai grupei (kalbotyrininkams) jie vyko reguliariai, juose būdavo aptarinėjami įvairūs straipsniai. Literatai taip pat buvo kviečiami dalyvauti tuose seminaruose – atsidariusi pirmą siųstą straipsnį aš nesupratau nė vieno žodžio (prisimenu tik vieną – clitics), tai šios minties atsisakiau. Literatų seminarai vyko sporadiškai ir nelabai ką bendra turėjo su literatūra, daugiau su studijų tvarka apskritai – vienas buvo susitikimas su jau studijas baigusiais doktorantais, kitas kažkas apie stipendijas stažuotėms užsienyje. Daugiau, deja, seminarų neprisimenu. Lyg jų nebūtų buvę. Koks naivus bulius aš buvau.

Šiais metais prieš atestaciją sulaukėme pranešimo, kad nuo šių metų doktorantų seminaras bus privalomas visiems pirmo-trečio kursų doktorantams. Pats seminaras buvo tiksliau apibrėžtas (reikės pristatyti savo tyrimą ir komentuoti kitų tyrimus) ir jam net suteikta kreditų. Mano vidinio buliaus kvėpavimas vos vos padažnėjo. Ar man vienai atrodo keista įpusėjus studijoms kažką jose keisti? Pridėti papildomų veiklų, kai studijų planai jau patvirtinti ir viskas įsivažiavę? Situacija buvo nepavydėtina ne tik dėl mano dviprasmiško santykio su komitetu, labiausiai ji buvo nepavydėtina todėl, kad iš principo visai nesu nusiteikusi prieš tą seminarą. Nes tie keli pernai metais vykę seminarai visai motyvavo ir tikrai buvo labiau teigiama nei neigiama patirtis. Jį suplanavus ir metodiškai vykdant turėjo būti tik geriau. Bet buliui vis tiek atrodė, kad kažkas čia vyksta neteisingai. Kitų doktorantų tarpe už bulių statė vos vienas doktorantas, kiti lažinosi, kad komitetas visada teisus (galvoje galite lažintis ir jūs, įdomu, kas laimės). Keletą dienų pasvarstęs, ar verta šauti link matadoro, kuris mojuoja raudona vėliava prie pat bedugnės, bulius visgi pasivadino į darbą nagas ir sukurpė, jo nuomone, padorų ir visiškai priimtiną, netgi mandagų laišką. Visiško skaidrumo vardan pateikiu jo nuorašą:

Laba diena,

suprantu, kad norima seminarą kuo greičiau inkorporuoti į doktorantūros studijas, tačiau, kadangi jis tampa privalomas antro ir trečio kurso doktorantams, kurių studijų planai jau patvirtinti ir seminaro tais metais nenumatyta (o kreditai suteikiami), man kilo klausimas dėl doktorantūros studijų organizavimo. Kuo remiantis komitetas gali jau pagal planą vykdantiems studijas doktorantams pridėti papildomų privalomų veiklų – reglamente neradau informacijos apie tokią komiteto funkciją. Bet gal neteisingai interpretuoju situaciją arba reglamentą, o gal yra kitas tokius procesus reglamentuojantis dokumentas?

Tikiuosi suprantate, kad čia užklausiu ne patį seminarą ar jo naudingumą (tikrai nesu neigiamai prieš jį nusiteikusi), klausimas kyla tik dėl studijų tvarkos ir komiteto galių papildomų veiklų atžvilgiu. Pernai seminaras buvo privalomas pirmakursiams (įtrauktas į studijų planą), šiemet jis privalomas jau pirmo-trečio kursų studentams. Ar visa tai priklauso tik nuo komiteto valios? Ar kitais metais irgi reikia tikėtis kažkokių pakeitimų?

Iš esmės savo pasirinkimą nenuleisti viso šito reikalo negirdomis ir nematomis grindžiau a) savo studijų objekto tema – kai studijuoji Holokaustą, labai sunku yra neklausinėti klausimų, kai kažkas atrodo neteisinga, net jei ta neteisybė telpa arbatiniame šaukštelyje; b) man atrodė normalu nesuprantant situacijos ir komiteto funkcijų kreiptis į komitetą ir dėl jų pasitikslinti. Neatrodė, kad metu jiems kažkokį siaubingai didelį iššūkį. Labiausiai nerimavau dėl to, kad artėja atestacija, o aš nesu visiškai išpildžiusi savo studijų plano – galvojau, kad jei negerai mėtysiu kortas, tai gali man atsiliepti (gal kažkaip pasąmoningai susiejusi pavėlavimą, aka nusižengimą taisyklėms su nepritarimu mano studijų planui, aka bausmei).

Kone akimirksniu sulaukiau atsakymo tik iš už seminarą atsakingos dėstytojos (aišku, laišką adresavau tik keturiems žmonėms, ne visam komitetui) – kuri negalėjo atsakyti į mano klausimą, nes apie seminarą, ką veiksime, kuo jis bus naudingas, kaip bus organizuojamas jokių klausimų neturėjau. Ėjo dienos, praėjo beveik savaitė, kol pagaliau gavau kvietimą interneto pagalba pasikalbėti su doktorantūros komiteto vadove. Nusmelkė negera nuojauta – stresinėse situacijose aš nemėgstu kalbėtis gyvai, nes po to beveik nieko iš tų pokalbių neatsimenu. Visgi jei vyktų teismas, turėčiau liudininką, nes mums kalbantis kambaryje buvo Paulius, o aš kažkaip nesugebėjau prisijungti ausinių ir sėdėjau su jomis kaip kokia lažakė, nors pokalbis aidėjo visame kambaryje. Tad šįsyk suabejojusi savo atmintimi bent jau turiu ko paklausti, ar ji tikrai mane apgauna.

Ką matadoras pasakė buliui? Kad jį nustebino mano smulkmeniški klausimai apie tvarką ir taisykles, kad komiteto sprendimai yra nekvestionuotini ir kad jei aš nesugebu suvokti šito seminaro prasmės, vadinasi, neteisingai įsivaizduoju mokslinį darbą ir tai verčia abejoti mano motyvacija. Didžiąją laiko dalį šnekėjo apie seminaro naudą. Mane labiausiai nustebino ne atsakymas, o tonas. Pasijutau it sėdėčiau Šumano auditorijoj prieš dešimt metų, per Vitkauskienės paskaitas. Kai nesupranti, kas vyksta, kodėl vyksta, bet vis tiek turi kažką daryti ir jautiesi kaip kirminas. Nėra geras jausmas. Gal ir gerai, kad nepavyko įsijungti kameros (nesu tokia skaitmeniškai beraštė kaip gali atrodyti iš šio įrašo, tiesiog kelios minutės prieš pokalbį turėjau įsirašyti skaipą ir kažkodėl ten niekas neveikė, good old days), nes raudona vėliava persikėlė man ant veido ir tikrai labiau priminiau buroką nei savimi pasitikinčią moterį. Ko doktorantūros komiteto vadovė nesakė, bet ką aš perskaičiau tarp eilučių? Jei nepatinka, kaip viskas vyksta, tai von iš mūsų nuostabaus universiteto. Gal ir neblogas tarpeilutinis patarimas, vat imsiu ir pasinaudosiu kada nors (tikrai kilo mintis – jei visą gyvenimą reikės šitaip jaustis tai ačiū ne). Aš kažkaip vis dar nesugebu suvokti, kuo tas mano paklausimas buvo toks įžeidžiantis ir stebinantis. Man jis atrodė normalus, logiškas, į jį buvo galima atsakyti be kažkokių keistų kaltinimų.

Tuomet Paulius pasiūlė žaidimą: o ką tu darytum būdama jos vietoje. Labai geras žaidimas, džiaugiuosi, kad ištekėjau už to vyro. Kuris ne tik mėgsta žaidimus, bet ir išmintingas. Tai ką gi daryčiau aš, būdama doktorantūros komiteto vadove? Seminarą įvesčiau pirmakursiams ir visoms vėlesnėms kartoms, kitiems padaryčiau pasirenkamą – tokiu atveju ir tikslas būtų pasiektas, ir viskas pagal tvarką. Nes aš neneigiu, kad doktorantūros komitetas turi teisę keisti dalykus kaip jiems atrodo tinkama. Man tik keitimo laikas atrodo įtartinas. Ir apskritai, situacija kvepia kolūkių įvedimu: visi kartoja, kad doktorantai labai nori šito seminaro (nė karto negirdėjau tokios minties iš doktoranto lūpų) ir kaip viskas bus nuostabu. Tai jei viskas bus nuostabu, darykit seminarą neprivalomą – jeigu bus nuostabu, žmonės ateis. Kažkaip kol kas nesu patyrusi daug nuostabių privalomų dalykų.

Po to dar pažiūrėjau ir iš kitos perspektyvos: tas žmogus manęs nepažįsta. Ji mato tik kažkokius skaičiukus ir raidytes prie mano vardo ir pavardės. Aš kvestionuoju jo galią ir sprendimus. Ir, iš jos perspektyvos, tai darau, nes nenoriu lankyti mano gyvenimą tik į gerą keisiančio seminaro. Ji nežino, kaip aš vaikystėje nekalbėdavau su draugėmis, nes jos traiškydavo skruzdėles (kas man atrodydavo neteisinga). Ji nežino, kaip man skaudėdavo, kai susipykus su broliu niekas net nebandydavo išsiaiškinti, kuris kaltas ir nubausdavo abu (kas man irgi atrodo neteisinga). Ji nežino, kad turiu labai mažai principų, bet bandymas visada elgtis teisingai yra vienas iš jų (dėl sugebėjimo tai daryti ir apskritai teisingumo suvokimo, žinoma, galima ginčytis). Na, bet čia jau jos reikalas.

Esu šimtu procentų tikra, kad padariau viską taip, kaip ir turėjau. Šitai yra labai labai geras jausmas. Man rodos čia ir yra priežastis elgtis teisingai. Joks prisitaikėliškas plaukimas pavėjui šito neatstos. Iš to ką parašiau turbūt atrodo, kad laikau save kažkokia Pliaterytės lygio didvyre. Bet, net jei mano kova ne aikštėse ir ne su ginklais ir ne dėl laisvės ir joje aš nemirsiu, šita situacija man buvo labai sudėtinga, sukėlė milijoną emocijų, kainavo vieną skaudančią galvą ir pusę bemiegės nakties stengiantis apsispręsti, ar vaikytis tą raudoną vėliavą, ar geriau į ją įsisupti ir ramiai sau paparpti.

Šitą tekstą rašiau likus kelioms dienoms iki atestacijos, o publikuoju po jos – per tą laiką buvau atestuota ir kone visiškai pamiršau šitą kebeknę. Man rodos čia yra geriausia buvimo suaugusiu dalis: pasinervini pasinervini o po savaitės viską pamiršti.

gimininga siela

senos naujienos ir naujos senienos

o sveiki, seniai nematyti ir nematytos. ką tik pasitikrinau datas ir pamėlau iš siaubo supratusi, kad jau du mėnesius neparašiau nė vieno viešo informacinio pobūdžio pranešimo nei apie savo fizinę ir dvasinę būseną, nei apie doktorantūros eigą, nei apie įdomias pastaruoju metu perskaitytas knygas (juokauju, apie ką jau ką, bet apie knygas tai tikrai nerašysiu). o naujienų ir senienų tikrai būta.

pirma gera: pavasarį aš po kokių penkiolikos metų pertraukos pradėjau reguliariai sportuoti. t.y. eidavau bėgioti, visu greičiu nubėgdavau 1 kilometrą, žiauriai pavargdavau ir liūdėdavau, kad sportuoti yra taip sunku. vasarą man Aušra pasakė, kad NEBŪTINA BĖGTI GREITAI ir mano pasaulėvaizdis buvo visiškai apverstas per galvą. pradėjusi lėtai bėgti aš pagaliau supratau, kodėl žmonės sportuoja. gera savijauta? ček. malonumas? ček. bėgdamas nenori mirti? ček. žodžiu, daug čekų. be viso to rudenį dar po ilgų ieškojimų atradau jogos mokytoją, kuri man patinka (gal kam aplink Antakalnį bus aktualu) ir dabar jau reguliariai sportuoju bent tris kartus per savaitę. kodėl šita naujiena eina pirmu numeriu? nes jau nežinia kiek laiko aš labai norėjau sportuoti, bet niekaip, nu niekaip nesugebėdavau to daryti reguliariai. čia man siaubingai didelis laimėjimas – beveik toks pats didelis kaip aštuntas mėnesis vegetariškos mitybos (neskaitant to sumuštinio su lydytu sūriu, kuriame buvo kumpio gabaliukų, kurių sugebėjau nepastebėti). vėlgi, kam nors gal atrodys yzi pyzi, bet aš tai jaučiuosi lyg uždirbusi didžiausią šokoladinį medalį. apskritai tai trisdešimtmetis man atnešė keistą, anksčiau egzistavusį, tačiau vidumi neišjaustą norą rūpintis savo kūnu. kartais žiūriu į save veidrodyje ir mąstau, kaip atrodysiu po dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų (laikau čiūrikus, kad kaip gražioji močiutė) (bet iš tikrųjų žinau, kad kaip negražioji) ir kažkaip man visai neliūdna to ląstelių elastingumo praradimo. ko man būtų liūdna – tai negalėti judėti, sunkiai sirgti ir suprasti, kad visa tai atsitiko dėl mano pačios kaltės. na, dar yra viltis, kad po kelių dešimtmečių viskas vyks virtualiai ir mano šitas troškimas galėti lengvai judėti taps visiškai bereikšmis.

antra prasta: doktorantūra tai tikri lietuviški (ne amerikietiški, bet vis tiek) kalneliai. ar esu išlaikiusi bent vieną egzaminą? ačiū dievui taip. ar išlaikysiu daugiau iki atestacijos? priklauso nuo to, ar dėstytojai atrašys. ir ne, aš nė kiek nejuokauju. mano kol kas mėgstamiausia doktorantūros istorija yra susijusi su tuo, kas turėjo būti mano antrasis egzaminas. kai gruodį susitikau su dėstytoju aptarti ką ir kaip rašyti, iškart supratau, kad nebus viskas gerai. tarp mūsų tvyrojo kažkoks komunikacinis barjeras. aš nelabai supratau, ką jis kalba, jis, man rodos, nelabai suprato, apie ką mano disertacija (negaliu labai jo kaltinti, nes tuo metu ir pati nelabai supratau). vienok, atėjo rugpjūtis, išsiunčiau jam pabaigtą dvidešimties puslapių teorinį traktatą apie atminties studijas ir kaip jos gali būti pritaikytos mano tiriamiems objektams. rugpjūtis ėjo toliau, po dviejų savaičių pasiteiravau, ar gavo mano darbą, iš dėstytojo jokių žinių, aš čilinau ruošdamasi kitam egzaminui, gal atostogauja, viskas ok. pirmos rugsėjo savaitės pabaigoje aš dar kartą rašau. taip, atspėjote, jokių žinių. kitos savaitės pradžioje aš vėl rašau. ar dar ką nors nustebinsiu pasakydama, kad – jokių žinių. savaitės pabaigoje skambinu. neatsiliepia. skambinu sekretorei. sako, kad dėstytojas labai užimtas ir kad tai, ką siunčiau jam, persiųsčiau jai, ji perduos. mano galvoj milžiniškomis neoninėmis raidėmis šviečia raidės WTF, bet nusiunčiu. laukiu. ar dėstytojas su manimi susisiekia, mes aptariame mano darbą ir visi ramūs? tikiuosi, kad nesate tokie naivūs. rugsėjo vidury aš neištvėrusi nueinu į jo darbovietę – nes nu o kas man belieka? ten mes pagaliau susitariame dėl susitikimo datos – po dviejų savaičių. gerai, laukiu su nekantrumu. mūsų susitikimas trunka daugiausiai dešimt minučių, per kurias jis man pasako du dalykus: kad nemoku moksliškai suformuluoti problemos ir kad reikės darbą perrašyti. thanks, obama. po to susitikimo kelias dienas vaikščiojau biški kaip apdujusi, vieną kartą apsiverkiau trūlike ir šiaip jaučiausi tokia išsunkta, nes atrodė, kad įdėjau tiek pastangų, pūčiau pūčiau tą didelį balioną, o jis galiausiai taip neišraiškingai ėmė ir subliūško, mane palikdamas su dar dvidešimčia niekam nereikalingų nesąmonių puslapių.

trečia gera: po tų poros keistų dienų atsigavau ir vėl grįžau prie “o kaip čia viskas įdomu“ nuotaikos, kuri manyje gyvena jau beveik metus.

ketvirta bloga: taip pavargau aprašinėdama tą antrą, kad nebeturiu jėgų nieko daugiau

šūdina diena

šiandien, kalbant tiesiai šviesiai, yra šūdina diena. vakar buvo mažiau šūdina, ryt, reik tikėtis, irgi bus mažiau šūdina. visų pirma, nesugebu prisiversti mokytis. pastarąsias keturias dienas atostogavau, žaidžiau daug civilization 5, sportavau, ėjau susitikti su draugais, suvalgiau pirmąjį savo užaugintą pomidorą (ne visiškai prinokusį), balsavau blogiausios grupės turnyre, sprendžiau sudoku ir šiaip visaip kitaip smagiai leidau laiką, todėl labai sunku grįžti prie tekstų apie tekstus bei mokslinį tekstų redagavimą, juolab, kad tai visai nesusiję su disertacija ir kad juose apseliuč nieko nenusimanau. taip jau man būna su atostogomis – po jų reikia atostogų nuo atostogų ir labai daug laiko pradėti normaliai judinti smegenis. panašu, kad geriausiai dirbu nuolat po truputį, o ne protarpiais ir daug. šiaip gan keistas jausmas, nes pastaruosius metus visai mėgaujuosi tuo, ką darau. objektyviai esu tragiška doktorantė, bet subjektyviai tai esu ant bangos. neturiu absoliučiai ką parodyt už  šituos metus (išskyrus 40 psl. kvazi su disertacija susijusio teksto), bet, kai nesikankinu poatostoginiame tingulyje, viskas, ką skaitau ir rašau atrodo labai įdomu, nebejaučiu jokio apsimetėlio sindromo, pastebėjau, kad, palyginti su magistru ir juolab bakalauru, man labai lengva rašyti, o kai pakankamai perskaitau, tai net kažkokių minčių kyla. tad, jeigu reiktų rinktis, ar norėčiau būti tokia rami ir savim patenkina, bet nieko kitų akyse nepasiekusi, ar, išlaikiusi 4 egzaminus ir stressed af, tai renkuosi šitą būklę. žinoma, geriausia būtų ir išlaikyti egzaminus, ir šitaip jaustis, bet nereik tiek daug norėti.

kalbant apie šūdiną dieną – šiandien turėjau vėl bendrauti su broliu, kuris praėjusią savaitę labai pavedė mane administraciniuose šeimos ūkio [per airbnb nuomojamo namo Palangoje] reikaluose ir taikytis su faktu, kad jam visiškai vienodai, ar ant manęs per jį iš dangaus nukrito penki dideli gabalai mėšlo, kuriame turėjau visą vakarą murkdytis. kažkaip mano pasauly, jei susimauni ir pridarai kitam žmogui nemalonumų, tai mažų mažiausiai ką gali padaryti yra atsiprašyti ir pasisiūlyti padėti ištaisyti klaidą. bet, panašu, kad tokia praktika vyrauja tik mano pasaulyje. apskritai kokius 2-3 kartus per metus susidūrus mano ir šeimos nesuderinamiems emociniams dažniams, manyje susikaupia ir išsiveržia kamuolys neišspręstų problemų ir neišsakytų jausmų. paskutinis kartas buvo, kai tėvams pranešėm apie savo vestuvių planus (po ceremonijos pasikviesti šeimą ir draugus pas save į namus) ir abu jie skirtingais tonais ir žodžiais pasakė, kad sugalvojom nesąmonę ir kad reikia švęsti kokioj nors kavinėj (tėtis siūlė armėnišką užeigą nemenčinės plente). tą dieną kokias dešimt valandų verkiau – labiausiai todėl, kad kažkur giliai esu maža mergaitė, kuri niekad nesijautė besąlygiškai mylima, todėl visada gerai mokėsi ir viską darė taip, kaip reikia – kad tik kas nors paglostytų galvą. tas nuolatinis karas tarp to, kas esu ir kuo noriu būti bei tarp to, kuo tėvai nori, kad aš būčiau (mama – ilgakase folklorą mylinčia namų šeimininke; tėtis – ekonomiste) ir kuo mane laiko (vaiku), anksčiau buvo daug intensyvesnis ir nusinešdavo daugiau aukų. nes dabar bent jau turiu generolą-sąjungininką, kuris patvirtina, kad mano jausmai nėra tik “kaprizai“ ir kad nereikia “tiesiog palikti mane išsiverkti“. po tos dešimties valandų verkimo dienos buvau užsirašiusi pas psichologą, nes akivaizdu, kad, nepaisant to, jog mano tėvai elgiasi ne taip, kaip man patinka, mano reakcija į jų reakcijas nėra adekvati. dėl karantino apsilankymas buvo atšauktas, bet šiandien vėl pamačiau, kad šitą reikalą reikia spręsti. kažkur mano galvoje egzistuoja idealas, kaip šeimos nariai turėtų vienas su kitu elgtis ir, kai tas idealas yra sutrypiamas, man skauda labiau nei kai gręžia dantį. (aš kažkodėl nuo vaikystės esu įpratusi nesileisti nuskausminamųjų – net neįsivaizduoju, kodėl taip darau – gal kad man tas dešimt sekundžių trunkantis skausmas nėra toks baisus kaip dvi valandas trunkantis burnos užtirpimas – vieną kartą, kai vaistų susileidau, buvau baisiai išalkusi ir per anksti ėmiau valgyti sumuštinį, taip nusivalgydama ir dalį lūpos – gal tikrai geras daiktas tie skausmo receptoriai).

ar palengvėjo į internetą nutekinus neišspręstas savo gyvenimo ir psichologines problemas? gal šiek tiek. ar diena nuo to tapo nors kiek mažiau šūdinesnė? nelabai. ar galiu ką nors padaryti, kad diena taptų mažiau šūdina? nebent pabėgioti ir kuo anksčiau eiti miegoti, paliekant darbą su šitais bjauriais jausmais smegenims. tikiuosi jie juos paims ir pavers sapnu, kuriame su matthew mcconaughey maudausi labai tyrame vandens telkinyje (nežinau, kodėl, bet tai buvo geriausias mano kada nors sapnuotas sapnas. nors mcconaughey man net nepatinka.)

P.S. trečia šūdinos dienos priežastis – laistydama pomidorus netyčia užkabinau vieną dar nesunokusį pupulį ir jis nusirito iš balkono, o tada prie jo susispietė būrys balandžių ir, mano supratimu, jį sulesė. turint omeny mano santykį su balandžiais, tai tikrai dienos nepagerino.

šita nuotrauka reprezentuoja tai, kas man pasaulyje patinka labiausiai: fancy but toitoi

 

Sutikimas, nemoksliškas protas ir prancūziškos efebofilijos žavesys

Ką tik baigiau pirmą Vanessos Springoros knygos Sutikimas vertimo juodraštį ir mano pilve apsigyveno toks tamsus šleikštulys. Taip, galbūt ne vien dėl knygos, galbūt smarkiai apsirijau padielkinių tviksų, bet jų apsirijau todėl, kad pastarąsias penkias dienas smarkiai forsavau vertimą, kurį forsavau visai ne todėl, kad terminas ant nosies, iš tikrųjų dar turiu daugiau nei mėnesį, forsavau, nes nesugebu daryti dviejų darbų vienu metu ir jeigu kuo greičau nepriduosiu knygos, tai rizikuoju neišlaikyti net ir tų dviejų planuojamų doktorantūros egzaminų (čia jau ir taip planas B – buvau suplanavusi tris). Kodėl rizikuoju neišlaikyti? Nes ne tik kad negaliu daryti dviejų protinių darbų vienu metu – negaliu vieną dieną versti, o kitą dieną skaityti, galvoti ir rašyti. (Nežinau, ar taip yra su visais darbais, ar tik tais, kurie įdarbina visiškai skirtingas smegenų dalis.) Bet didžiausia rizika kyla dėl to, kad esu tragiškai lėta studentė. Jei vertimas eina kaip per sviestą, tai studijų srityje jaučiuosi kaip Džeris (o kartais ir kaip Tomas) šitoje scenoje:

https://youtu.be/FKvLSE2XtpQ?t=237 (negaliu įdėti įrašo į tekstą, nes neleidžia to padaryti nuo mano norimo laiko, atleiskite už nepatogumus)

Viena iš „už ir prieš“ sąrašo eilučių prieš stojant į doktorantūrą buvo „mano protas nemoksliškas“. Kai kas gal sakys, kad išsidirbinėju, bet tikrai neturiu to skvarbaus konceptualaus mokslininko žvilgsnio. Kaip ir talento. Sugretinu šiuos dalykus, nes esu įsitikinusi, kad abu yra įgyjami ne gimus po laiminga žvaigžde, o sunkiu darbu. Ir trunka ne dieną ne dvi. Pavyzdžiui, kad suvokčiau, jog negaliu dirbti dviejų darbų vienu metu, man prireikė dviejų tep-lep darbo mėnesių. Po to dar dviejų – kad suprasčiau, nuo ko maždaug pradėti mokslinį darbą ir kad nereikia VISKO perskaityti prieš pradedant rašyti. Nenuostabu, kad atsilieku nuo tvarkaraščio, jei tokiu greičiu vykdau svarbius suvokimus. Bet koks aš laimingas žmogus – čia yra didžiausios mano problemos. Net kai pagalvoju, kad išvis gal išlaikysiu tik vieną egzaminą, kažkaip pernelyg nešiku į kelnes. Jei taip, išlaikysiu vėliau. O jei neišlaikysiu, tai mane išmes. Susimokėsiu aš už tuos metus. Žodžiu, kultūriškai aproprijuoju Ninos Simone dainą apie rasinę nelygybę ir po nosim niūniuoju „Ain’t Got No, I Got Life“.

Bet ir Springora nelenda iš galvos. Šių metų sausį pasirodžiusi jos knyga Prancūzijoje sukėlė nemenką šaršalą. Kur jau nesukels – ji aprašė savo romaną su Gabrieliu Matzneffu (Lietuvoje, greičiausiai, žinomu tik paraštėse). O tai bent naujiena, prancūzai su savo romanais. Tik kad romano pradžioje Springorai buvo 13, o Matzneffui  – 49 metai. Ir tai nebuvo viena vienintelė į senio plikę pataikiusi amūro strėlė, jis nuo pat jaunumės šniūrais viliojo paaugles, 1977 parašė laišką/peticiją dėl amžiaus, kurio žmonės gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, sumažinimo (pasirašė Derrida, Sartre’as, Barthes’as, Althusseris, you name it – jei 1977 buvai žymus kairysis intelektualas, greičiausiai dėjai savo parašą po šita peticija; atsisakė tik Duras, Cixious ir Foucault), taip pat išleido esė pavadinimu Dar nesuėjus šešiolikai ir šiaip visur kur galėdamas gynė savo meilės paauglėms (ir vienuolikmečiams filipiniečiams berniukams) tyrumą. Visos jo transgresijos, kaip jau supratote, buvo ne smerkiamos, o nuleidžiamos juokais ir, nors ir pašiepiamos, bet literatūros vardan pateisinamos. Pridedu prancūzišką vaizdo įrašą – net jei nieko nesuprasite, bent pamatysite patį Matzneffą ir 00:48-00:50 besijuokiančią moterį.

Šitoje ištraukoje kvebekietė žurnalistė ir rašytoja Denise Bombardier užsipuola Matzneffą sakydama, kad jis jai atrodo pasigailėtinas ir kad normalioje šalyje, tokioje kaip Kanada, žinant jo polinkius, jis niekada nebūtų kviečiamas į televiziją. Kiek buvo tokių, kurie drįso kažką panašaus pasakyti? Juos suskaičiuoti galima ant rankų pirštų.

Aš nesu labai išranki, o kartu esu siaubingai išranki knygoms. Nes vienintelis dalykas, kurio ieškau skaitydama tai kito žmogaus egzistencijos pojūtis – nelabai svarbu, ar tas žmogus išgalvotas, ar tikras, bet skaitydama aš noriu pajusti tarp pirštų kažką gyvo. Springora tai išpildo su kaupu. Ji aprašo savo patirtį iš daugelio kampų ir su tokiu subtilumu, kokio, mano papratimu, reta. Ji vienu metu ir vertina, ir nevertina, ir teisia, ir neteisia. Nors jos nepažįstu, bet labai tikiuosi, kad išleidusi knygą ji pajuto bent šiokią tokią ramybę. (Ne visiškai į temą, bet tai pirma versta knyga, kur nė karto nepanorau kuoka uždaužyti autoriaus už buržuaziškumą. O už ironijos kablius dar ir paglostyti norėjosi.)

Šita knyga taip pat duoda neperlaužiamą argumentą, kuriuo galima atsakyti visiems tiems, kurie rėkia „TAI KO IŠ KART NIEKO NESAKIAI REIKĖJO KREIPTIS Y MILICIJĄ“. Francesca Gee, dar viena buvusi Matzneffo paauglė, 2005 metais parašė tokią pačią knygą, kurią visos leidyklos – net ir Springoros knygą šiais metais išleidusi Grasset – atmetė, redaktoriaus žodžiais – tikrai ne dėl teksto kokybės.

Tiek žinių, kai pasirodys, paskaitykit. Ir nevokit, nusipirkit, tiek Springora, tiek aš esame to vertos.

P. S. O Matzneffo, jei nenumirs, kitais metais laukia teismas.

you are what you love, not what loves you

Filmą Adaptacija pirmą kartą pažiūrėjau prieš 11 metų. Labai norėčiau prisiminti, kas man rekomendavo jį pažiūrėti ar kodėl nusprendžiau tai padaryti. Tai jei kas nors man jį rekomendavot ir po šitiekos metų vis dar skaitot mano blogą, prisipažinkit. Bet greičiausiai šita informacija yra pasmerkta užmarščiai. Gal ir gerai, nes iš esmės tai nieko nekeičia.  O Adaptacija pakeitė. Prisimenu labai nedaug kažkokių esminių savo gyvenimo momentų, tokių, kai būties plokštės truputį pasislinko, susidūrė ir išsiveržė visi įmanomi ugnikalniai. Dar mažiau jų yra kažkaip susiję ne su kokiais nors gyvenimiškais įvykiais, o su pelkėje gulinčiu ir Charliu Kaufmanu apsimetančiu Nicolu Cage’u. Man dar dabar truputį susuka pilvą prisiminus, kaip pasijutau pažiūrėjusi šitą sceną. Gal ir jūs pažiūrėkit, kad visi žinotume, apie ką kalba:

Tiems, kas skrolina tualete darbe ir negali pasiklausyti, įdedu transkripciją.

You are what you love, not what loves you. Dabar atrodo elementaru, bet tada išmušė saugiklius. Įklimpus pirmos nelaimingos meilės liūne mintis, kad gali kažką mylėti ir jei tavęs tas žmogus nemyli atgal, tai visai nereiškia, kad esi lūzeris, atrodė visiškai neįtikima. Prireikė dar kokių gerų penkių metų, kol iki galo šitai supratau ir išmokau, bet būtent žiūrint tą sceną nutrūko, atsirišo ar buvo perkirstas šitas karminis Gordijaus mazgas (kaip dvasingu save laikantis žmogus stebėtinai mažai žinau apie tai, kaip veikia visi tie ezoteriniai dalykai; labiausiai turbūt todėl, kad noriu pati sugalvoti visas gyvenimo teorijas, o ne klausytis išminčių; dažniausiai jaučiuosi labai sena, bet šitoks požiūris turbūt reiškia, kad esu dar visai pienburnė) ir supratau, kur slypi visų mano problemų šaltinis.

Vakar netyčia prisiminus ir pažiūrėjus šitą sceną per galvą smarkiai trinktelėjo nostalgija – jau niekad nebebus taip, kad nežinočiau to, kas ten pasakyta (na, nebent iš tikrųjų susitrenksiu galvą ir ištiks labai nelaukiama demencija) ir kas prieš 11 metų atrodė kaip kažkoks naujas nesuvokiamas pasaulis. Kaip būtų gerai kartais galėti grįžti ir pažiūrėti savo gyvenimą kaip filmą. Tik baisiai nerimaučiau, kad gyvenimo filmas nepatektų į torentus :S

Kad jau prakalbom apie praeitį, tai reikia išlaikyti tam tikras tradicijas. Aš nebūčiau aš, jei pradėjusi iš naujo rašyti blogą nepakomentuočiau šito veiksmo. Porą pirmų įrašų dar susilaikiau, bet dabar jau važiuojam. Šiek tiek konteksto – reikia grįžti į senus laikus ir prisiminti, kas vyko internete, kai pradėjau šitą blogą. Nevyko praktiškai nieko. WordPress mano akyse buvo kažkokia alternatyvi platforma, nes ne tuo metu klestėjęs Blogger, kuris, jei neklystu, jau susipakavo šmutkes, trečiąją dieną nužengė į pragarus ir sėdi dievo tėvo dešinėje (iš tikrųjų lyg ne, bet vaizdas liūdnas). Tais laikais retai kas smarkiai atviraudavo apie savo gyvenimą, juolab apie nelaimingas meiles ar kitas egzistencines nesėkmes. Dabar visi kalba apie viską ir susidaro įspūdis, kad bloginimas ir rašymas yra labiau verslas nei laisvalaikis. Todėl blogo rašymas kažkokioj dinozaurų medijoj nesiekiant nieko parduoti ir nekuriant jokios vertės, nerašant gerų receptų ar nemokant kitų mylėti save šitoj turinio kūrimo epochoje man asmeniškai atrodo kaip visai maištingas aktas. Bet aš, žinoma, apie maištą išmanau labai mažai – kaip kadais sakė išmintingas laidos vedėjas, labiau lazda panaši į skylę nei Greta į maištininkę. Ir net nebeturiu nelaimingų meilių, apie kurias galėčiau rašyti. Nežinau, kaip čia bus, visas blogo atkūrimo planas griūva vos pradėjus jį analizuoti.

Fun fact: pas maištininkę šaldytuve yra trijų rūšių sriubos.

Mažiau fun fact: vėjas nulaužė kol kas geriausiai augusius pomidorus.

imu pamažu suprasti, kodėl kai kurie žmonės duoda vardus savo mašinoms

o jeigu būčiau namas, norėčiau atrodyti kaip šitas namas. geriau pagalvojus tai net ir būdama žmogumi norėčiau atrodyti kaip šitas namas